Ne visada lengva naujų knygų gausoj išsirinkti gerą kūrinį. Todėl labai smagu, kai jį pristato pats autorius ar vertėjas. Šįsyk pasisekė tiems kurorto gyventojams ir svečiams, kurie vėjuotą pavakarę atėjo susitikti su vertėja Irena Aleksaite. Vieną iš naujausių savo vertimų – prestižine Nikės premija apdovanotą lenkų rašytojos Zytos Rudzkos romaną „Tas juokiasi, kas dantis turi“ – pristačiusi I. Aleksaitė pasakojo, kad šis darbas buvęs drąsus kalbinis eksperimentas, kuriame susijungė gyva šnekamoji ir poetinė kalbos, kūrinyje nestinga šmaikščių dialogų ir vaizdingų metaforų. Tačiau tai buvusi ir pirmoji knyga, kurią vertė... du kartus. Įdomus vertėjos pasakojimas, taikliai  parinktos kūrinio ištraukos ne kartą prajuokino renginio dalyvius.

Išvertusi 60 knygų, 30 filmų tekstų, pjesių, straipsnių ir esė, pelniusi prestižinių premijų ir valstybinių apdovanojimų I. Aleksaitė su skaitytojais betarpiškai kalbėjosi apie kūrybos virtuvę, vertimų subtilybes, kartais ilgai užtrunkančias tinkamo žodžio paieškas, savo mėgstamus lenkų autorius. Vertėja juokavo, kad „ant stalo pasidėjus naują knygą, norėtų užkalti duris ir langus, išjungti telefoną ir neišeiti iš kambario tol, kol nebaigs versti“. Žinoma, taip nebūna, bet vertėjos darbo diena tikrai intensyvi, trunkanti apie dešimt valandų, o vakarais ji dar pavarto žodynus ar žinynus, nes pasak I. Aleksaitės – tai jos pašaukimas, hobis ir gyvenimo būdas, „todėl nežinau, kaip gali nebūti įkvėpimo“.

Vertėjos šmaikštūs pasakojimai apie jos kasdienį darbą, kartais detektyvines žodžio paieškas, kūrybiškumą taip sudomino  klausytojus, kad, regis, dabar išsirinkę knygą, perskaitys ir jos vertėjo pavardę.

Laikas bibliotekoje su vertėja I. Aleksaite netruko pralėkti, skaitytojai susidomėjo naujuoju Z. Ruckos romanu, o vieno iš jų laukė siurprizas –knyga su vertėjos autografu, kad „juokas – dalykas rimtas“.