„Neturėjau jokio tikslo nieko rašyti“, -  susitikusi su skaitytojais Nidoje apie savo pirmąją knygą „Susigrąžinto laiko blyksniai“ daug kartų pakartojo  Violeta Tapinienė, taip pat pabrėžtinai griežtai ištarusi: „Ir nesu jokia rašytoja! Visą gyvenimą buvau ir likau mokytoja, ir nei vienos akimirkos nepasigailėjau ją tapusi. Tai yra geriausia, kas mano gyvenime galėjo nutikti!“

Facebookui rašyti trumpučiai V. Tapinienės teksteliai, anot jos, -  tai buvo savęs gelbėjimas, atsidūrus emocinėje -  kritinėje situacijoje, kai du artimiausi šeimos žmonės sunkiai susirgo. Pirmieji, gyvai reagavę į mokytojos rašymą, buvo jos mokiniai, po to skaitančiųjų ratas žaibiškai didėjo...kol vieną dieną paskambino iš „Tyto Alba“ ir pasakė: „Mes norime išleisti jūsų knygą“. „Kad aš jos neturiu!“, - gynėsi Violeta, o leidykla nukirto: „ Facebooke jau yra jūsų knyga, ji parašyta“... Taip gimė TOKIA knyga, kokios dar niekas Lietuvoje nebuvo parašęs. Ir ji tapo artima tūkstančiams žmonių. „Pasaulyje vis mažiau lieko to, kas asmeniška“, - perfrazuodama kažkieno mintį kalbėjo Tapinienė ir balsu svarstė: galbūt TAI žmones paveikė, kliudė, kaip pasakytų Billiūnas, jiems buvo atpažįstama, artima...TOKS tikras, nuoširdus, nesuvaidintas buvo Tapinienės dialogas su skaitytojais, pasibaigęs netikėčiausiu ekspromtu: iš salės pakilę trys įvairių kartų jos mokiniai kalbėjo apie Tapinienę kaip apie nepakartojamą artistišką mokytoją, atvėrusią jiems langą į pasaulio literatūrą ir kultūrą...O šis postas yra viešinamas po daugelio dienų todėl, kad ...pasak Tapinienės, suveikė Merfio dėsnis, ne laiku ir ne vietoje užstrigo profesionalės fotoaparatas ir nebuvo likę nei vienos vakaro fotografijos. BET – ir vėl suveikė dėsnis – keletą fotografijų vis dėlto atsirado ir jomis maloniai dalinamės.

Violetą Tapinienę kalbino žurnalistė, Neringos kultūros almanacho DORĖ redaktorė Raimonda Meyer- Ravaitytė.

Nuotraukos: fotografės Elenos Tervidytės.